Kita

Štai rytas atėjo baidydamas naktį
O ji tyliai, nuleidus akis, palieka jam sceną.
Naktis – mano metas, miegoti tada negaliu…
O žmonės miega… tad kas belieka –
Bendrauju aš su demonais savais.
Kiti sakytų – su savim kalbuos,
Bet ne, juk jie – ne aš.
Bandžiau užmigti visą naktį…
Bet kur tau – aš gimus pragare,
Aš taip nepratus…
Aš – pragaro kalė,
Atėjau čia sumaištį atnešti.
Atleiskite, šiandiena aš rami…
Nes tik naktim jaučiuosi gyvybinga.
Bet tai visai netrukdo kurti man savų planų –
Juos naktį aš paversiu realybe.
Juodom akim žiūriu į tavo veidą
Ir tyliai prakeiksmus kartoju.
Bet ar jie veiks?
Juk tu – taip pat iš pragaro…
Kokia ironija likimo!
Pragaro kalė ir pragaro šuniukas…

Aš… aš išprotėjau… Ar jauti?
Aš jau nebe ta, kurią tu pažinojai.
Matau tai, ko kiti nemato,
Girdžiu, ko kiti negirdi,
Jaučiu ko niekas nėra jautęs.
Mane demonai apsėdę kankina naktimis…
Ir dienomis.
O, mielasis, tai tik tu… išdykauji.
Žinau, tai tavo braižas –
Kankini mane.
Nepasiduosiu, negalvoki apie tai.
Nes aš… tik aš galiu sakyt, kada gana.
Pjaustausi venas? Kas dieną?
Ne – ne mano stilius.
Aš pjaustysiu tavąsias.
O, ne, ne peiliu… Būtų per gerai –
Tam skirti mano nagai.
Tau skauda? O man gera!
Ui, zuikuti, šok atgal!
Baily tu paskutinis!
Bijai? Manęs bijai? Jausmų bijai?
Bet niekur nepabėgsi…
Būsi kaltas pats –
Liks jausmai, o manęs nebus
Ir tu kankinsies.
O aš žiūrėsiu iš už kampo
Ir velniškai kvatosiu.
Manai, mano mintis užvaldė velnias?
Ne, tu klysti, tai tik aš –
Tikroji aš.
O, aš išprotėjau!
Taip, krentu į beprotybę… savo beprotybę.
Taip gera būti savimi.

Ryto žvaigždės krenta iš dangaus
Ant tavo kapo.
Jos verkia, gaili tavęs,
Pragaro šunie.
Mano demonai išlindę siaučia.
Mirk, padvėsk, baidykle!
Kraujo lašas purvinoj baloj
Ir merginos kūnas baltame sniege…
Pamėlynavęs.
Peilis gatvės vidury
Ir tavo kruvinos rankos.
Tu džiaugiesi?
Menkysta, atsipeikėk!
Aš ir vėl gyva!
Jauti???
Mano kruvinos akys žvelgia į tave.
Mano aštrūs nagučiai trokšta draskyt tavo odą…
Mano balti dantukai nori aukos…
Aš noriu kraujo… tavo kraujo.
Sumautas šunie –
Dek pragare!
Aš dar ateisiu –
Tu pamatysi.
Tu verksi ir maldausi,
Bet tau neatleisiu.
Geriau bėk, kol aš dar mirus!
Nes kai aš pabusiu,
Nebematysi tos taikios mergaitės.
Prisikėlusi su demonais
Ateisiu nukankint tavęs…

Žinau, slapčia to trokšti…
Bet tau nebus smagu.

I’m looking in the shadow
Mirror forms from me
Help me please, I’m bleeding
Each time I look at you
Reach me, in the sky
Eagle flying
Together we could do it better
Or you can die alone
Horror at your life
Each time you born
Life is going down
People are evil in their heart
You never told me you could be
Opportunity for me
Unique chance to die again

Sapne aš gyvenu
Einu žvaigždžių taku
Keliauju erdvėje
Skrendu kaip asteroidas
Aplink tamsu tamsu
Svaiginančiai erdvu.

Sapne aš gyvenu
Einu laukais žaliais
Krentu į šviežią šieną
Skinu kvapnias gėles
Aplink šviesu šviesu
Svaiginančiai kvapnu.

Sapne aš gyvenu
Einu baltu keliu
Krentu į šaltą sniegą
Slystu nuo kalnelio
Aplinkui šalta šalta
Svaiginančiai balta.

Mintyse skraidau danguj
Mane iškelia melodija…
Skrendu aukštyn ir vis aukštyn
Einu sluoksniuotais debesim
Krentu žemyn su lietumi
Susilieju su lietaus lašais
Atsikvepiu ir vėl skrendu
Sklandau virš debesų
Sapnuoju tavo lūpas
Einu žvaigždžių takais
Keliauju pas tave
Suėmus tavo ranką
Aš tau sakau į veidą
Sapnuokime, prašau, kartu…

Atviram kosmose
Šalta naktis.
Mėnulis paslaptingas
Ypatingai šypsos
Lyg žaistų saulės spinduliais
Ir šoktų džiaugsmo šokį.
Už mėnulio pasislėpus žemė
Traukia šiltą dainą,
Atgaivina mano sielą,
Vėl jaučiuos gyva!
Einu žvaigždžių takais
Mezgu minčių tinklus –
Ydingas įprotis,
Leidžiantis pakilti
Ir kartu numirti,
Užsilikęs iš senų laikų…

Mano naujas puslapis: http://neta.isgreat.org/
Tematika: psichologija, meditacija, transerfingas, telekinezė, telepatija, sapnai, sąmoningas sapnavimas, astralinė projekcija ir pan.

Aš esu Aš,
Toli nuo savęs,
Toli nuo tavęs, mano pažinime.

Pasiklydus tyloj,
Pasiklydus minioj,
Nerandu savęs vėl, kažkur užmaršty.

Mano sieloj tamsa,
Mano sieloj tyla,
Vėl aš pamiršau savo vardą, savo kelią.

Vėl aš pamiršau, kur einu,
Ne tuo keliu pasukau,
Bet nuėjau kur man reikėjo.

Tyliai skverbias į sielą tavo balsas,
Mano pažinime.

Ir vėl aš melsiuos tyloj,
Melsiuos tyloj netikėdama tavo žodžiu.

Ar ne tragiškas likimas:
„Tu graži, protinga“,
O už žodžių slepias
Vien tiktai instinktai.

Ir ko tik nesakys,
Kad tau savimeilę kutentų,
Kad tik prarastumei budrumą
Ir kad tik nusitemptų…

Nereik tuščių man žodžių,
Pagyrimų ir melų –
Geriau gyvent teisybėj
Ir žinoti savo vietą!